this is not baseball - you are my brother

į balkoną atskrido balandis, atsitūpė prieš mane, ant kopėčių į aštuntą auktšą ir dabar kakoja ant mano buto sienos.

į maksimą įėjo hashisheris, paėmė jogurto litrą, išsitraukė šimtą litų ir nuėjo prie kasų. ten jis pastebėjo, kad visos blondinės maksimos darbuotojos kažkur išgaravo. net ir vienintelį pardavėją blodiną pakeitė kitas vienintelis pardavėjas brunetas.

bet menka iš to bėda, vis tiek jos visos kažkokios nemandagios buvo. vieną kartą aš net nesusitvardęs pirmas su viena iš jų pasisvekinau, ko šiaip niekad nedarau, nes nemėgstu sveikintis su žmonėm, tai paskui labai gėda man dėl to buvo.

į kambarį įėjo kambariokas ir paklausė ar jam kartais niekas neparašė. pasakiau, kad parašė, tai jis pažiūrėjo į mane ir pasiėmė savo telefoną. tada dar paklausė, kodėl aš jam nepasakiau to anksčiau ir aš, visas susinervinęs išrėžiau, jog maniau, kad jis tūlike sėdi ir manęs negirdės.

keista istorija su tuo mūsų tūliku. per kalėdas tėvai man padovanojo tokį senovinį žaidimų aparatą, ar kaip ten jis vadinas, kur yra atseit 9999 skirtingi žaidimai ir trigubai tiek skirtingų tetrio variacijų.ir aš, nežinodamas kur man jį dėti nunešiau į tualetą. tai dabar, jeigu kartais kuris nors iš mūsų neturi ką veikti gali eiti į tuoletą žaisti tetrio.

į norfą įėjo hashisheris, kambariokas jam buvo davęs nurodymus nupirkti surūgusio pieno, vieno procento riebumo ir jogurto, pusryčiams. hashisheris paėmė surūgusį pieną ir jau kėsinosi eiti jogurto, kai pastebėjo, kad tiesiai toje vietoje stovi merga su kažkokiais mėginėliais ir kabinėjas prie visų pirkėjų prašydama jų paragauti. na jau ne, pagalvojo hashisheris, jis tai jau tikrai nieko neragaus. todėl pasipiktinęs jis apsimetė, kad jam reikia visai į kitą pusę, atseit duonos, nors duonos jam visai nereikėjo, tai buvo tik gudri klastotė surengta tam, kad išsisuktų nuo keisto maisto ragavimo. vėliau jis apsuko tą nelemtą mergą dideliu ratu ir kurį laiką patykojo tikėdamasis, kad nelaboji pasitrauks, bet galiausiai nebeištvėręs jis nusprendė, kad jogurto nusipirks maksimoje.

balandis tupintis ant kopėčių balkone vėl pakakojo, man ėmė šalti basas kojas ir vienintelis dalykas, kurį aš dar noriu pasakyti yra tai, kad tuoj prasidės egzaminai.

Įdomu, ar sugebėsiu parašyti trijų šimtų žodžių įrašą vien apie tai, kaip mane nervina žmonės kurie žiūrėdami filmą kino teatre valgo, pagalvojo Hashisheris ir padėjo tušinuką, kurio dangtelį prieš tai buvo pametęs ant sąsiuvinio ant kurio buvo parašytas dalyko, kurį jis studijuoja pavadinimas.

Viskas prasidėjo nuo to, kad viename spaudos kioske pardavėja dirbanti bobšė nepapildė mano telefono sąskaitos. Ji man pasakė: ne, mes nepildome telefono kortelių, asile, bet gal galėčiau jums pasiūlyti kavytės? Aš jai pasakiau, kad nieko nenoriu ir kad vienaip ar kitaip aš vis tiek neturiu pinigų , taigi jeigu ji ir būtų galėjus papildyti tą kvailą kortelę, aš nebūčiau galėjęs už tai susimokėti. Ji man pasakė, kad aš labai sąmojingas. Bet tai aš ir pats žinojau.

Nepasipildžius kortelės man liko labai daug laisvo laiko, (kurį šiaip buvau numatęs praleisti pildydamasis kortelę) taigi nusprendžiau nueiti į filmą ir pasikviečiau savo kambarioką, kad tas sumokėtų už bilietus.

Kas? Aš tiesiog noriu jaustis reikalingas. Be to jis gauna stipendiją.

Laukdamas filmo pradžios galvojau apie visokius kietus dalykus (pusryčius)  ir man taip begalvojant, staiga ir labai netiktai, pradėjo rinktis publika.

Kuri, atvirai sakau, man labai nepatiko.

Visų pirma, koks idiotas išrado faktą, kad filmo žiūrėjimas valgant yra dvigubas malonumas? Suprantu, kad kai tai daro manekenės tai labai gražiai atrodo ir visa kita, bet faktas tas, kad tu arba valgai arba žiūri filmą, kai darai ir tai ir tai, galų gale nieko nepadarai tinkamai. Be to visas tas idiotiškas čežėjimas, čepsėjimas, siurbčiojimas, kramtymas ir krapštymasis kai kam kas neprasideda VI ir nesibaigia ŠTOS trukdo klausytis ir blaško.

Kaip, beje,  blaško ir kotletų kvapai, kuriuos galima užuosti iš kart, kai tik kino salėje užgesinamos šviesos ir žmonės gali nevaržomai iš savo tašių išsitraukti viską, ko prisitempė siekdami padaryti filmo žiūrėjimą dar malonesnį.

Galbūt, tokie dalykai nervina tik mane, galbūt aš į viską per daug rimtai žiūriu. Nežinau, galbūt.

Tiesiog mane vakar labai sunervino mano kino salės kaimynas, su kurio visą filmo seansą kovojom dėl teisės padėti savo alkūnę ant ranktūrio. (Juk yra toks žodis?)

Ps.: tris šimtus žodžių parašiau. iš jų tik dvi pastraipos buvo apie tai, apie ką turėjo. girdėjau bus karšta šią savaitę.

Mano uoslė yra labai gerai išlavinta, todėl pavasariais aš puikai užuodžiu visokius kvapus. Ir jeigu nori, kiti gali sakyti, kad užuodžiu visiškas nesąmones arba kad išsidirbinėju, ar kad neturiu ką veikti ir todėl nusišneku - man nesvarbu. Aš jums sakau, kad išėjau šiandien iš ryto nusipirkti grietinės dvylikos procentų su karve ant pakelio ir užuodžiau ore vištų kvapą.

Na, tiksliau tai ne vištų, o mažų viščiukų, nes, matot, vištų kvapas skiriasi nuo viščiukų.

Užuodęs šį kvapą aš puikiai supratau ką tai reiškia, nes ne paslaptis, esu labai nuovokus ir viską visada labai greitai suprantu, kaip kad pavyzdžiui šiandien supratau, jog vieną kontrolinio klausimą atsakiau neteisingai. Aš atsibudau, pasirąžiau, pasiėmiau to dalyko sąsiuvinį ir supratau. supratau, kad susimoviau, kad tave kur!

Tai štai, kaip sakiau, viščiukų kvapas visai nereiškia, jog prasidėjo sesija. Nes apie jos pradžią rodo visai kiti ženklai. Kaip kad pavyzdžiui faktas, jog kiekvieną kartą dėstytojui užsiminus apie egzaminą visi studentai išsitraukia savo tabaką, cigarečių popierių ir ima atkakliai ruoštis pertraukai. O jeigu kartais koks nabagas ir nerūko tai būtinai pasistengia surasti priežastį palydėti tuos, kurie rūko, kad nors kiek atsipalaiduotų dėl netiesioginio rūkymo.

Tai štai, kadangi jau parašiau apie du svarbiausius mano šios savaitės įvykius galiu ramia galva grįžti prie to nelemto viščiukų kvapo ore. Jis reiškia, kad Lietuvoje oficialiai prasidėjo kasmetinės varžybos kas pirmas ateis į universitetą be striukės, be megztinio,  su šortais ir galų gale be batų.

Be striukės aš dar nė karto ten nebuvau atėjęs, bet, spėkit ką, vieną kartą, tiksliau tai buvo kovo penkioliktą, aš buvau išėjęs be jos į lauką, tada dar visi į mane žiūrėjo kaip į durną, bet ko tik nepadarysi, kad būtum pirmas varžybose, kurios dar net neprasidėjo?

Aš tik noriu, kad žinotumėt, jog jeigu kartais šiomis dienomis išeisit į lauką vien tik su kokiu megztuku ir manysit, kad esat geresni už kitus, nes jums jau nebešalta, prisiminkit mane, žiemą be striukės vaikštantį, vištas ore užuodžiantį, vieną kartą ( kai dar sniego buvo) į balkoną basą išėjusį, Hashisherį.

Ką daryti, jeigu atėjai į paskaitą, atsisėdai į penktą eilę nuo apačios, penktą vietą nuo dešinės ir supratai, kad nepasiėmei akinių? O paskaita pasitaikė kaip tik tokio tipo, kai dėstytojas nieko daugiau nedaro tik rašo ant lentos? Dar ir kompiuterio kaip tikras save gerbiantis konservatorius neatsinešei?

Savaime suprantama, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti tokioje situacijoje, tai nupiešti sąsiuvinio paraštėje piktą paršą atskleidžiantį tavo jausmus.

Na, tiksliau tai  pirmiausia reikia pabandyti atimti akinius iš šalia sėdinčio grupioko. Vėliau, jeigu gobšas grupiokas neduos, dar reikia pradėti visiems aplink sėdintiems pasakoti apie savo vakar dieną ir ką gero nuveikei. pasakoti reikia tol, kol galiausiai negyvai užknisi dėstytoją ir jis tau mandagiai pasiūlys išeiti iš paskaitos. Va tada ir bus pats laikas suglausti ausis ir pradėti piešti prakeiktą paršą.

Bet grįžkim prie to momento, kai reikia papasakoti grupiokams apie savo vakar dieną.

Jeigu man būtų susiklosčiusios geresnės aplinkybės ir jeigu nebūčiau nusprendęs, kad nusibodo man tie visi grupiokai su savo žemiškais vargais, o paskui jeigu nebūčiau atsisėdęs kuo toliau nuo savo grupės būčiau papasakojęs jiems apie savo išgyventus nemalonius jausmus, kuriuos patyriau po to, kai sužinojau, jog kelionę į mano svajonių miestą teks atšaukti, nors vakar ir gyriausi visiems, kad manęs čia šiandien nebus.

Nes jaučiausi dėl to tikrai labai sumautai. Turiu omeny, negi tas kvailas stabmeldys negali dėl manęs praleisti trijų jam labai svarbių paskaitų, po to, kai aš visą savaitę planavau šį mūsų susitikimą ir netgi pasiryžau neiti į vieną man nelabai svarbią paskaitą. Ir ypač todėl, kad jau buvau pasigyręs apie tai pusei savo fakulteto?

Galiausiai, kai jau gavot nuo dėstytojo velnių ir nupiešėt piktą paršą, belieka tik parašyti įrašą apie tai, koks neteisingas ir žiaurus yra pasaulis tavo atžvilgiu.

“Koks neteisingas ir žiaurus pasaulis yra mano atžvilgiu”

Šį trečiadienį pagalvojau, kad norėčiau pietums svogūnų pyrago, pasirodo nei velnio aš jo negausiu, nes mano durnas kambariokas šį trečiadienį pats vienas viską suvalgė.

Dar vieną kartą norėjau pasinaudoti studento prigimtine teise ir neiti į tam tikras paskaitas, kas, pasirodo yra ne mano nosiai, nes studentams leidžiama neiti tik į tas paskaitas, į kurias jie eiti nori.

Dar kažkada norėjau pasiūlyti grupiokui pinigų, kad padarytų už mane vieną projektą. Mano sapnuose, savaime suprantama. Mat subingalvis siaubingai pasipiktino, kaip aš atseit drįstu siūlyti draugui pinigų už darbą vietoj to, kad paprašyčiau pagalbos.

O dar vieną kartą mano kambariokas man pasakojo kažkokią nerišlią istoriją ir nusprendė, kad nepasakys įdomiausios dalies. Tai aš išlipau iš lovos ir taip vožiau tam ožiui į snukį, kad tas net koją pasitempė.

Kol dar nesibaigė pavasaris, (o jis dažniausiai išgaruoja vos tik pradeda vaidentis sesija. Bet pala, o kada gi ta sesija prasideda? Tiksliai žinau, kad vasarą arba pavasarį. Nors būna ir žiemą. Vadinasi tiksliai žinau tik tiek, kad jos nebūna rudenį. Na, tai jau šis tas.) tiesiog privalau detaliai aprašyti jį ir su juo susijusias problemas. Nes praeis ir nebebus. O nebebus ir nerūpės.

Trys labai vertingi patarimai kaip susidoroti su pavasario keliamu stresu

arba

Trys labai vertingi patarimai kaip susidoroti su stresu. Dabar yra pavasaris

Pirmiausia reikia nepamiršti, kad negalima, ne tik kad negalima, bet net ir nepatartina, laikyti emocijų giliai viduje. O ypač pavasarį. Todėl, jeigu kartais, pavasarį, jus graži grupiokė pakvietė į kietos grupės koncertą nesivaržykit ir sakykit viską tiesiai šviesiai: “Ko tu po velnių neatsiknisi nuo manęs? Nematai, kad psichologinių problemų turiu ir bijau koją kišti į kambarį, kuriame yra daugiau žmonių, negu galėčiau vienu metu perrėkti? Ir nereikia man čia tavo užuojautos, netrukdyk beavio ir butthead žiūrėt”.

Antra, stresą, kuris kilo vieną dieną atsikėlus ir pamačius, kad kažkas pavogė sniegą galima nugalėti ir paprasčiausiai išėjus į lauką pasivaikščioti ir pabandžius prisitaikyti prie naujos aplinkos. Pavyzdžiui galit eiti pėsčiomis į kitą miesto galą nusipirkti degtukų dėžutės. Arba galit eiti pasivaikščioti netoli mano namo esančiu kryžiaus keliu. Pats ten nė karto nebuvau. Na, neskaitant to karto, kai ten buvau, bet nežinojau kur esu. Ir kas žino, gal jums arba man nusišypsos laimė ir mes susitiksim.

Trečia, stresą nugalėti padeda meditacija, bet aš nė velnio nenuraukiu tokiuose dalykuose todėl geriau nevarysiu dievo į medį.

Na, gal nebent į krūmą. Tai va, atsisėdat balkone priešais saulę ( jei jums nepasisekė ir neturit balkono galit trumpam vieną pasiskolinti iš kaimyno, na arba galit laukti vasaros, nes pavasario stresas tada pats savaime baigiasi) atsisėdat klišažiedžio-nemeluokit-sau-lotoso poza ir kokią valandą kartojat kokią nors mantrą, pavyzdžiui galit kartoti tą, kuri tikrai veikia: “man labai labai labai labai patinka hashihseriiiiiiis”, arba galit patys ką nors susigalvoti (greičiausiai neveiks ).

Arba galit tiesiog šiaip sėdėti ir galvoti apie malonius dalykus. Bet aš tai nepatarčiau, man ta mantra atrodo geresnė.

Na, ir galiausiai, jeigu nepadėjo pirmi trys belieka nusipirkti šokolado ir įsijungti beavį ir butthead.