this is not baseball - you are my brother

Taigi, sesijos pabaiga jau kaip ir ant nosies. Dar viena diena ir devyniolika valandų ir aš pats, savo akimis pamatysiu, kaip sesijos galas trenks man per nosį iš kojos. Kad tik kraujas nepradėtų bėgti ir panašiai. Dažnai gi žmonėms būna, kad kokia kraujagyslė šnipe pratrūksta ir tada tai jau verskis kaip nori, be trijų dienų reanimacijoje niekaip neišsikrapštysi (nosies).

Man pačiam tai dar nei karto tokia situacija nepasitaikė. Bet, kaip šiandien pusryčius atsimenu, pamenu kaip vieną kartą spyriau draugui į snukį iš kojos, kai abu kažkokiam prūde maudėmės. Tada tas draugas visas išblyško, pamėlynavo ir šiaip pademonstravo visas žmogaus akiai suvokiamas ir nesuvokiamas spalvas, o kitą dieną iš vis nedrįso išlyst iš namų, kad niekas nepamatytų jo baklažano vietoj nosies. Motina mane privertė nunešt jam torto, kurio mes turėjom ir kurį aš pats vienas norėjau suvalgyti. Vienas! Aš po velnių visai nenorėjau dalintis su tuo valkatūzu.

Tai va, man labai baugu, kad ir sesijos galas su manimi šitaip nepasielgtų.

Esu numatęs labai daug grandioziškų planų tai dienai, kuris ateis po vienos dienos, aštuoniolikos valandų ir trylikos, dvylikos minučių.

Nusprendžiau, kad nieko neveiksi, reiks kažką daryti su dujine virykle ar orkaite ar kaip tas daiktas prie mikrobangės vadinasi (nežinau aš tų visų kulinarinių terminų). Nes po to karto, kai atsakančiai pripyliau į keptuvę aliejaus, o po to, kad pažiūrėčiau ar keptuvė jau įkaito, šliukštelėjau ten vandens. Keptuvei kažkas atsitiko. Niekad anksčiau nemačiau, kad ji šitaip darytų. Aš net iš kambario turėjau išeit, kad nebūčiau aptaškytas aliejum. Viskas baigės tuo, kad turėjau nusipirkti daugiau aliejaus ir nustoti vaikščioti po virtuvę be šlepečių.

Dar reikės kažką padaryti su pilkais debesėliais po visais buto baldais. Niekaip nesuprantu iš kur jie ten atsiranda. Atrodo stengiuosi švariai gyventi, jei išverčiu kokį mėšlą ant grindų tai visada išvalau ir panašiai. Tikrai nežinau, kas su tomis grindimis daros. Mane jau pykinti nuo jų ima.

Dar tikriausiai reiks ką nors žmogiško nusipirkt pavalgyti tokia didžia proga. Nežinau dar tiksliai ką pirksiu, bet galvoju apie fermentinį sūrį. Visada labai norėjau jo paragauti. Girdėjau, kad jų būna įvairių rūšių ir su įvairiais priedais ir net formų įvairių. O gal ten ne fermentiniai sūriai, o kokie nors kitokie.V pasikartosiu, nežinau aš tų visų kulinarinių terminų, bet tikėkimės, kad bus skanu.

Bet viskas šitas bus tik po sesijos pabaigos, kai aš iš laimės apsiašarojęs ir kruvina nosimi bėgsiu trečiu trydos greičiu iš universiteto.

O dabar, kol kas man dar reikia susiimti. Atsiversti kokį sąsiuvinį ar panašiai ir išsivirti arbatos, kurios vienintelės, be pievagrybių, man dar liko. Kažin ar skanu arbata su pievagrybiais?

Trylika po keturių. Ką tik baigėsi mano vieniši pietūs. Mąstau, ką reiks daryti toliau. Ypač po to, kai ką tik išgyvenau tokią baisią dramą.

Turbūt po to, kaip ką tik visus aprėkiau, tai nieko nuostabaus, jog pietauju vienas. Nors apskritai, tai aš juk gyvenu vienas.

Bet vis tiek buvo siaubinga.

Viskas prasidėjo, kai išalkau. Nemeluosiu, kad ilgai knisau smegeninę, kol sugalvojau, kaip iš nieko pasidaryt kažką. Šiuo atveju esu labai gudrus ir apie rytojaus pietus pradedu galvot iš karto po šios dienos pietų. Kitu atveju turbūt likčiau nevalgęs, nes čia ne toks jau ir paprastas uždavinys. Reikia sugalvoti, ko nori, kur gauti, o kartais - net pasidaryti! Vienžo, nereikia aiškint, kaip daug žmogus privargsta, kol gauna pavalgyti.

Šiandien, kaip ir kiekvieną eilinę dieną, norėjosi man suvalgyti kažką ypatingo. Kažką, ko iki šiol dar nevalgiau. Kažką tokio skanaus, kaip cepelinai ir tokio lengvo kaip ambrozija. Kažką, nuo ko paskui nesinorėtų gulėti ir dejuoti tuščiam kambariui, kaip maloniai pučia pilvą ir kaip jaukiai tu negali paeiti.

Taigi atsidariau šaldiklį. Juk šaldiklis, kurį prieš gerus pora mėnesių motina prigrūdo visokio plauko pusfabrikačių, negali nuvilti. Ir iš tikrųjų. Atsakymas į visas mano maldas - cepelinai.

Kaip tik tai, kas žmogų padaro laimingą. Cepelinai. Tokie apykiečiai, nebešvieži, jau kartą prieš kažkiek laiko pagaminti… Mano mėgstamiausi. Pasidalinsiu su pelėm ir tarakonais, dieve kaip seilė varva. Varva iki pat debesų. Maistas toks geras dalykas. Vien galvodamas apie jį žmogus daros geresnis. Pvz kol valgau, aš beveik nustoju nekęsti savo kaimynų. Kol valgau, galvoju, kad Visatos Subinė - visai gražus miestas. Galvoju, kad mano butas jaukesnis, nei atrodo nevalgant ir dar visai padoriai šiltas. Kartais tada man net atrodo, kad visi aplinkiniai žmonės nuoširdžiai mane mėgsta, o kasininkės sveikinas, nes joms maloni mano kompanija, man stovint ir laukiant kol jos nuskenuos prekes.

Tokios ir panašios mintys apie gerą, geresnį ir gerėjantį pasaulį sukosi mano galvoj, kol visaip bandžiau termiškai apdoroti tuos neaiškios spalvos pusakmenius, nerandu geresnio žodžio. Pasklido šilto maisto aromatas. Mano langus apgulė balandžiai ir visokie kitokie padarai - turbūt galvojo, kad jei jau Hashas gamina kažką šilto, tai rimtai ateis pasaulio pabaiga ir jie negali numirti šito nepamatę. Nes tik kas ketvirta graužikų karta, gyvenančių baltupiuos, išvysta šitokį stebuklą. Čia ne šiaip koks tarpegzaminis įvykis, kai žmones prispaudžia mokslas ir priverčia itin kruopščiai atlikti visus namų ruošos darbus. Čia beveik reiškia, jog gali ieškot savo šaknų kur nors Biblijoj, nes labai tikėtina, kad tavo pro……prosenelis šmirinėjo kažkur apie Jėzaus kojas, kai tas valgė. Dėl to ir tu, laiminga žiurke, matai Hashisherį, valgantį šiltą maistą.

Aš ir pats su malonumu traukiau šiltus garus į šnerves ir jau net galvojau, kad reiktų gal dažniau pasimėgauti tokiais privalumais, kaip viryklė bute, jei jau man čia taip gerai sekasi. Ir pelės taip džiaugias.

Ir tada… Tada supratau, kad neturiu jokio padažo.

Nei grietinės, nei kokio nors česnakinio, nei pomidorų… Nieko. Vienu žodžiu, turėsiu kramtyti sausas bulves su sausa mėsa ir ramintis tuo, kad bent jau valgau…. kažką.

Bet ką gi tai paguostų?

Tik ne mane, kurio mėgstamiausia nieko neveikimo forma yra receptų knygučių maksimoj vartymas.

Vienu žodžiu, kentėjau. Geriau jau nieko nevalgyti, negu valgyti neskaniai.

O kad jau maisto negalima išmesti, tai nusprendžiau kaip nors kūrybiškai išnaudoti tų cepelinų panašumą į akmenis. Paskambinau į kaimynų duris ir, šiems atidarius, staigiai paleidau į galvą. Ar bent jau norėčiau, kad būčiau taip padaręs.

Žinojau, kad nepatikės. Bet čia ne mano, o jos idėja buvo, kad aš plaunu galvą. Akivaizdžiai sumaišė gatvės triukšmą su iš krano bėgančiu vandeniu. O kas man beliko? Nepasinaudoti susiklosčiusia padėtimi tokioje situacijoje būtų buvę mažų mažiausiai nepadoru.

Be to, vienaip ar kitaip, nesijaučiu dėl to kaltas. Kaip sako daktaro Hauso draugas daktaras Vilsonas - buvo įvykdytas karminis teisingumas.

Už tą ne epitetuojamą egzaminą gavau devynis. Žinojau, kad vieną klausimą reikėjo plačiau atsakyti, bet kažkaip nenorėjau persistengti. Aš nuoširdžiai tikėjau, kad to, ką parašiau jau pilnai užteks, kad jis nejaustų sąžinės graužaties rašydamas man gerą pažymį vien už gražias akis.

Jau neminiu to, kad jo garbei apsirengiau savo mėlynąjį golfą. Sutinku, pasielgiau gan subinlaižiškai, bet vienaip ar kitaip tai visai linksmas užsiėmimas.

Kuo ilgiau apie tai galvoju tuo logiškesnė man atrodo išvada, kad tas dėstytojas greičiausiai liūtas pagal zodiako ženklą ir nemėgsta konkurentų. Tikriausiai jau pats laikas man nustoti apie tai galvoti, tiesa?

O filmas man tikrai patiko. Ten kokius penkis kartus paminėjo Svaną,  visur šmėkščiojo visokie imp ir postimp resionistai, grojo labai gražią muziką, kurios gal vienos būtų užtekę, dar rodė gražius vaizdus su gražiais aplinkos garsais ir šiaip viskas ten buvo kažkaip tiesiai per aplinkui. Tikriausiai reikėtų paminėti, kad tai buvo dokumentinis filmas. Neprisigalvok ko nereikia.

Žinoma, nebuvo apsieita ir be kuriozų. Viena merga už manęs tris kartus sukikeno ir vieną kartą nusikosėjo. Tegul dievas atleidžia jai jos nuodėmes.

Peržiūrėjau kito egzamino klausimus kuriuos reiks ruoštis, ir, vis dėlto, atsiimu tuos žodžius, kad galbūt jis nebus pats sunkiausias mano dviejų metų egzaminų istorijoje. Ten tikriausiai pats velnias dėstytojai juos pašnibždėjo. Nors tu ką, niekaip nevalioju suprasti, ko ta moteris iš manęs nori. Čia visai tas pats kaip tie klausimai kuriuos reikėdavo atsakinėti per literatūros pamokas mokykloje. Boy oh boy!

Tiesa, pamiršau pasakyti, gali nustoti skleisti gandus apie mano naivų neapdairumą. Kuris galiu tave užtikrinti TIKRAI nėra man būdingas (beje pamečiau pirštines šiandien), nes visus tuos reikalus susijusius su mano grįžimu prieš šeštadienį ką tik labai sėkmingai sutvarkiau! Pats, vienas ir savarankiškai. Planuoju nusipirkti rytoj sau tortą ir suvalgyti jį savo nepakartojamo ŠAUNUMO garbei.

O kaip tau sekasi?

Turiu visai nemenką pagrindą teigti, jog nesu didelis sėdinėtojas vietoje. Greičiau jau stovinėtojas ar trypčiotojas. Mat kai stovi, tai gali greičiau ir ne taip akivaizdžiai pasišalinti, jei kartais prireiktų, negu kad sėdint. O man, pavyzdžiui, reikalas labai dažnai atsiranda.

Vos dėl akimirkos ramybės prisėdu, netoli būtinai įsitaiso koks nors nemalonus personažas be priekinių dantų, išsitraukią krepšinio kamuolio dydžio čeburėką ir atsidėjęs atvira burna ima jį tvarkyti. Aš žiūriu negalėdamas atplėšti akių ir patikėti, kad yra pasauly tokių paršų. Bet, kadangi esu labai mandagus jaunuolis, tai niekaip negaliu persėsti į kitą vietą. Juk paršas gal pasijaustų nejaukiai, o tada ir aš pasijausčiau blogai, o kam to galų gale reikia.

Arba kitas variantas. Atsisėdu, aplink visur tiršta žmonių. Tarkim, jog situacija tokia, kad jie visi baisiai pavargę. Taigi, jie būtinai apsės visas įmanomas laisvas vietas, net į menkiausius plyšelius įsispraus, bet jokiu būdu, jokiais pasiučiausiais galais, nesisės prie manęs. Dar vienas paršų bruožas.

Būna ir trečias variantas. Jis ko gero man labiausiai patinka, nes čia niekas nevalgo ir vis dėl to atsisėda šalia manęs. Bet atsisėdę pradeda pasakoti visokias pamokančia istorijas iš savo gyvenimo ir aiškinti man, kurio visiškai nepažįsta, kad ir aš turėčiau taip pat elgtis. O aš turiu klusniai linksėti galva, nes man vėl atrodo, kad negražu tiem paršam prieštarauti, kai aš toks jaunas, o jie tokie seni ir mano gyvenimas ir taip daug geresnis už jų.

Be to, aš turbūt primenu jiems jų senas geras jaunas dieneles.

Pastebėjau, kad daug kam aš jas primenu.

Čia turbūt koks nors naujas dėsnis, kurį lėmė saulės sukimasis į priešingą pusę, kurio dar niekas kol kas nepastebėjo. Mano gyvenimas visada susijęs su tokias dalykais. Tai mėnulis apsiverčia, tai Marsas su Jupiteriu apsikeičia vietom… Visokių bajerių būna, vienu žodžiu.

Taigi, o pastaruoju metu tik ir girdžiu:

-Žinai, Hashai, aš žiūriu į tave ir matau save. Aš irgi galvojau, kad pasaulis toks, kokį rodo per labanakt vaikučiai. Bet nieko, greitai tu nusileisi ant žemės.

Išgirdęs šitokį pasakymą visada išsigąstu. Aš nenoriu užaugęs būti keturiasdešimties metų pesimistė skeptikė senmergė, negalinti pakęsti neplautų indų ir priekaištaujanti pasauliui už menkiausią milimetrinį nukrypimą nuo tiesios linijos! Esu tvirtai pasiryžęs visą gyvenimą tikėti, kad pinigai krenta iš dangaus, o tikra meilė egzistuoja ir visiškai nepriklauso nuo finansinių aplinkybių ir nuo marmūzės, gyvenimas yra gražus, šviesus ir geras, o baigęs savo neperspektyvią specialybę gyvensiu dvare, panašiam į Menderlį ir važinėsiu kadilaku.

Dar man sako:

-Va Hashas tai gudrus berniukas, prisimenu ir aš toks pat studentas buvau. Paliegęs, apsnūdęs. Geras tu vaikas Hashai, matau, užaugs iš tavęs žmogus. Tai už tai ir padarysi papildomai namų darbų, ane? Dėl visa ko, kad apsidraustume, kad nenueitum kartais šunkeliais.

Tai jau ne, misteri properi. Aišku, šiaip tie misteriai properiai nėra blogi žmonės( ir padarau aš tuos jų namų darbus ыадрыадрю). Jie, pavyzdžiui, užsispiria ir neduoda studentam klausimų, iš kurių tie galėtų ruoštis egzui, kad veltėdžiai neturėtų galimybės visko iškalti ir nieko neišmokti. Bet nė už ką nepatikėsiu, kad aš esu toks pat, kaip žmogus, kalbantis spigiu kaip cypiantis arbatinukas balsu ir nesugebantis pasakyti „paukštis skrenda, nes jo kaulai lengvi“ nepanaudojęs 600 tarpusavy nesusijusių žodžių ir neprakalbėjęs apie tai bent pusvalandį.

Būna ir tokių variantų:

-Tu manai, kad ne, bet iš tikrųjų tai esi kaip iš akies lupta mano kopija. Gali ginčytis, gali sakyt, kad ne. Bet iš tiesų, tai visiškai toks pat esi. Nė per nago juodymą ne geresnis, taip kad nėra čia ko keltis.

Su šituo variantu niekada nesiginčiju. Visų pirma tai todėl, kad manau, jog tikrai neverta ginčytis, nes iš dalies tai jis tikrai teisus – visi žmonės maždaug panašūs. Net kai žliumbia kamputy susirietę ir galvoja, kad niekas pasauly negali jų suprasti, oh boy kaip jie klysta. Dar, be to, manau, kad sakyti, jog kitas žmogus yra kvailas ir kuo nors už mane prastesnis yra pats didžiausias neišprusimas pasauly, didesnis už abėcėlės nemokėjimą ir tikrai daug kartų didesnis už galėjimą padeklamuoti „Du gaideliai“ atbulai. Nesutinku čia tik su tuo, kad aš ginčijuos ir su tuo, kad nėra ko keltis. Nes aš laisvai galiu pasikelti galvodamas, kad nesu prastesnis už visus kitus ir dar plius lygiai toks pat nuostabus ir niekas neturi teisės sakyti, kad yra kitaip.

O kad jau esu toks didžiai išmintingas žmogus, tai visiškai nesistebiu šitais palyginimais. Kam gi, žiūrint į šitokį šaunų jaunuolį kaip Hashisheris, nekiltų pagunda manyti, kad ir jis jaunas toks buvo? Ir kad užaugo toks pat geras žmogus, kaip kad užaugs ir Hashas? Bet kaip sakė mano grupiokė – tu manyk, o aš žinosiu sau tyliai.

Aš turiu tokį draugą. Rytais jis mane prikelia, vakarais liepia kuo greičiau eiti miegoti. Per pietus žiūri kad neišmetinėčiau maisto be reikalo, o naktimis. Na, naktimis vargšelis svajoja apie geresnį pasaulį…

(Jūs tikriausiai pagalvosite, kad esu visiškas bestuburis, kad leidžiuosi šitaip stumdomas. Nereikia. Mačiau aš kaip jūs atrodot.)

…Apie tokį, kuriame visi miegoti eina dešimtą valandą, ir visai nesvarbu, kad Statkevičius sakė, kad tokiu laiku miegoti eina tik senos sukriošusios bobulytės! Na, mano draugui tai nesvarbu.  Kaimynai matyt dizainerio žodį paėmė už gryną pinigą. Dabar nabagėliai kiekvieną savaitgalį ištikimai laukia dešimtos valandos vakaro, kad galėtų įsijungti muziką ir parodyti pasauliui kokios ne bobutės jie yra!

Mano draugui jų labai gaila, kiekvieną vakarą jis man pasakoja, kaip vieną kartą jis išlips iš lovos, apsimaus šlepetes, užlips į aštuntą aukštą  (o kaip tai bus nuostabu!) pasibels į tų nesusipratėlių duris ir paprašys, kad jie pritildytų savo muziką. Na, ne muziką, mano kaimynai mėgsta klausytis konservų fabriko garsų. Tada tie kaimynai maloniai jį išklausys ir pritildys muziką. Nes, na, tai yra savaime suprantama. Mano draugas paprašys jų ir jie maloniai sutiks. Kitaip juk ir būti negali! Juk taip? Juk jis toks mielas su ta savo žalia maike ant kurios parašyta kažkas apie šizofrenikus! O ir patys žmonės, jau vien dėl to, kad jie žmonės, tiesiog negali jam atsakyti!

Aš pabandžiau jam netiesiogiai parodyti, kad į tokį kaip jis niekas rimtai nežiūrės. Tik ne tie, kurie savo šunį Maksį nori išmokyti sėdėti prie sienos ir murkti. Mano draugas nesutiko. Juk jis toks mielas! Jis labai civilizuotai nueis ir pasiūlys jiems miegoti eiti dešimtą valandą. Jis papasakos jiems apie miego naudą ir triukšmo žalą. Kaimynai tuo labai susižavės ir pavaišins mano draugą saldainiais.

I think this is the beginning of a beautiful friendship

Iš proto galima išeiti! Pasiūliau draugui paskambinti policijai ir jam tai nepatiko. Toks būdas, pasirodo, yra toli gražu ne toks civilizuotas kaip aš iki šiol maniau!

O štai sumesti visus lankstinukus iš savo pašto dėžutės į kaimynų - visai kas kita!

Mielai dar ką nors parašyčiau, prieičiau protingą išvadą ar panašiai, bet bijau kad nespėsiu.

watching me disappear-
me? i’m outta here.
I appreciate your brief concern