BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

a Hash is a back

Grįžau į gimtą kambarį. Sunku nepasiduoti sentimentam. Atrodo, vakar pildžiau čia Lama bpo, o tada tėvai padarė remontą ir visą mano vaikystę nušlavė nauji tapetai ir užuolaidos. Bet ką padarysi. Būtų kažkaip nerespektabilu dirbančiam žmogui grįžti pas meškiukus ant sienų. Tai atleidau. Sunkiau atleisti nebent tai, kad visą šūsnį mano paauglystėj kauptos literatūros išbogino į palėpę, mat “kaupia dulkes” ir “nėra kur dėti” ir dar “nupirksim knygų spintą” kurios iki šiol nėra. Ir nebus. Bet ir tai atleidau. Jūs nepažįstat mano motinos. Jai tiesiog neįmanoma neatleisti.

Dar daugiau sentimentų apėmė kai išvariau savo raudoną žirgą iš garažo. Taip taip, raudoną ferrari. Mano paauglystės mašinytė. Gavau šešiolikos metų proga per Kalėdas. Juokauju, proga buvo ta, kad aš nerealiai talentingas vaikas. O gal tai buvo Kalėdos? O gal tai buvo ne ferraris? Greičiausiai tai buvo dviratis. Kad ir kaip ten būtų. Jis buvo raudonas.

Pralėkiau etatiniais maršrutais. Et. Reikėjo dažniau grįžt namo kai mokiaus. Dabar gi išvis nebegrįšiu. Ir taip jau sunku pažinti, išsilavinimas keičia žmogų: išėda akis, sveikatą ir nervus. Ta kaimynė, kurios aš irgi tikrai nepažinau, visai nebepažino. Ar bent jau sakė, kad pažinti nebeįmonoma. O jai taip rūpi atpažinti ir tada visiem papasakoti. Dabar jau tikrai visi žino, kad Hashas parsirado namo. Kaip ir visi žino, kad aš niekad neparsirandu. Turbūt neapsisprendžia tarp “šūdinas vaikas” ir “darboholikas karjeristas” ir tarp to, kas būtų blogiau.

Bet esmė tame, kad aš nei tas nei anas. Tik žiauriai pavargau. Duodu sau vienus metus atsigauti. Nemanau, žinoma, kad pradėsiu normaliai uždirbti ir gyvenimas pagerės, turėsiu pinigų sveikam maistui ir laiko sau. Ne. Ką čia apsigaudinėti. Nebus taip. Dar to betrūko, kad iš išsilavinimo pragyvenčiau. Jaučiuosi kaip tikras menininkas. Reikia gal vėl pradėti tapyti? Vienaip ar kitaip gyvenu bohemišką gyvenimą. Ir pripažinimo nėra. Tik tiek, kad su hipsteriais nesitrinu. Bet visi save gerbiantys menininkai žino, kad XXI a. hipsteriai yra tik XX a. hipsterių kopija, kurie savo ruožtu buvo tik pigi Beat generation parodija. Kaip save gerbiantis bohemikas negaliu gi aš rodytis su tokiom kopijų kopijom.

Ir vėl stumiu ant tų vargšų hipsterių. Nesijaučiu gerai taip darydamas.Tarp jų gali būti visai įdomių pašnekovų, o ko daugiau reikia nusikalusį penktadienio vakarą po penkių dienų darbo viršvalandžius?

Bet vis dėlto, čia jum palyginimui:

Nors nelabai ką čia yra lygint.

Rodyk draugams

Komentarai (6) »

Duokit sausainių

Pirmadienis, ir vėl jis blyn atėjo. Neturėčiau čia dabar rašyti, prisipažinkim. Niekas čia neberašo. Po to kai išėjo Enorka blogas ritos tik žemyn. Bet nu prisipažinkim ir kitą dalyką. Aš tiesiog nebesugalvoju kaip dar prokrastineitinti. Tad nenorom grįžtu prie paauglystės hobių. Vis kūribingesni nei feisbukas. Kad ir kokie kūrybingi būtų mano privatūs iventai, į kuriuos neateina net tie du išskirtiniai pakviesti žmonės. Tipo draugai. Lyg draugai neturėtų dėlioti savo prioritetų taip, kad aš niekada nebūčiau vienišas.

Bet grįžkim prie pirmadienio. Tas dienos momentas kai leidau sau juodos kavos buvo geras. Tada tas kitas, kai studentė pasakė, kad mane myli irgi buvo visai nieko. Vienas iš geriausių visgi buvo kai variau miegot grįžęs iš darbo. Įsiropščiau į lovytę ir visas trisdešim minučių atsijungiau. Negaliu patikėti, kad jos jau prabėgo. Norėčiau labai visą tolesnę rašliavą dedikuoti toms trisdešimt minučių. Jei nes jūs, mano mielos, dabar būčiau dar piktesnis nei esu. Ir trisdešim kartų nelaimingesnis. Turbūt verkčiau apsikabinęs kompą. Kodėl aš turiu dirbti? Kodėl niekas man alaus neduoda už dyką? Tokios mintys man varo deprresiją. Cituojant Aleną G. “when can I go to the supermarket and buy what I need with my good looks?”. Tikrai, Alanai, kada pasaulis susiprotės? Vienas dalykas, kuris visiškai nepasikeitė per visą šitą dešimt metų, kai aš rašau blogą. Pasaulis niekaip ne-su-si-pro-tė-ja.

Ir šiaip. Nenoriu būti niurzga ir nelaimingas bambeklis. Bet gal einu vis dėlto sausainių nusipirksiu.

Rodyk draugams

Komentarai (5) »

Man čia darosi bloga

Liepa, karšta. Šiandien sutikau savo buvusią dėstytoją. Taip, buvusią. Dabar jau turbūt nebereiktų juokauti apie tai, kaip esu atseit keturiasdešimtmetis. Nu, nes daros kažkaip pavojingai nebejuokinga. Aišku, draugam visada sakau, kad neatsimentu kiek man metų, o jie visi kumščiuoja ir šaipos, kad dailios padavėjos manęs prašo parodyti ID. Nu, kąžinau. Nuo šiandien baigiu skustis. Nuo rytojaus varau darytis tatuiruočių. Jaučiu hipsterių niekas netrolina dėl amžiaus. Jų gal išvis niekas netrolina. Nes jie ir taip troliai.

Vieną trolį pažįstu. Atrodo kaip tikras trolis. Negaliu nustoti žvengti pamatęs. Žinau, kad nemandagu, bet nu ką padarysi. Mano dabartinė filosofija yra žvengti kas kartą kai tik žvengiasi, nes nu gyvenimas kažkoks nebejuokingas, kai baigi univerą.

Visi pradeda kalbėti apie darbą. Durnesni pradėjo kalbėti apie darbą prieš 5 metus, kai aš tik įsimokslinau Almamateroj. Dabar Alma mater skamba kažkaip nostalgiškai. Et, Alma mater… Kaskart kai einu pro morgą galiu sakyt “čia buvo mano Alma mater”. Ir žinot, visai gera taip sakyti. Jaučiu savy didybės stygelę virpančią. Turbūt tokią turi visi VU absolventai. Nu nes mes tiesiog geresni.

Tada visi pradeda kalbėti apie žmoną. Šitos kalbos ypač žudo. Bus ta žmona. Kada jai reiks tada ir bus. Tuo tarpu man dar reikia išpirdolint iš čia ir šiaip. Suprantat apie ką aš.

Tai va, o apie tai, koks aš šaunuolis, kad baigiau ir tram pam pam visi kalbėjo labai trumpai. Maždaug “sveikinam Hašai, kaip mes tavim didžiuojamės, ar girdėjot visi, Hashas gavo 10, o kur tavo žmona Hašai? Ai, nėr žmonos? O koks ten sakei tavo darbas? Kiek ten sakei uždirbi? Ai tiesa, beveik nieko… ”

Supraskit jūs. Hashas neformalas. Hashui nereikia darbo. Hashui reikia hashisho.

Rodyk draugams

Komentarai (10) »

žmogus-šlanga

dėmesio! neveikia mygtukas kuris padaro mažąsias raides didžiosiom, o klaidų taisymo skyriaus vyriausias sekretoriaus pavaduotojas atsakingas už kablelių dėliojimo redagavimą pasiklydo gedimino gatvėj, jei tokia vilniui yra, ir neranda kelio atgal ir dar neturi pinigų taksi. nes gyvenimas žiaurus.

————-

koks jausmas kai tau keturiasdešimt metų, nes šiaip ne keturiasdešimt, bet tu paaiškink visiems kurie baigias -niolika kad tau ne keturiasdešimt.

jei baigiesi -dešimt tai baigies keturiasdešimt. kaip pasakė mano geras draugas. a rat is a rat is a rat is rat is an informer.

taigi koks tai jausmas? ko galima tikėtis ateityje iš gyvenimo?

pirmiausia galima tikėtis, kad jeigu tavęs kas nors paklausia kur kokia nors gatvė tu ir pasakai kur ta gatvė yra. žinai ar nežinai - ne tame esmė. klausia ir pasakai. nes nu nusibodo amžinai sakyt, kad nieko nežinai.

ateis laikas ir patiems daeis, kad tu nieko nežinai.

daugiau iš esmės nieko negalima tikėtis. nes jei neplovei obuolių kai buvai mažas neplausi ir vėliau ir čia žlugęs reikalas išvis.

galima tikėtis kad greičiausiai pradėsi klausytis kantri muzikos, nes seniai ir kantri muzika tai kaip saimonas ir garfunkelis arba kaip vedęs ir turi vaikų. nes jeigu nori gali tam priešintis. gali apsimest, kad turi gerą muzikos skonį, kad klausais džiazo arba dar ko nors ko šiais laikais jaunimas klausosi, bet ateis laikas ir pats nepastebėsi kaip sėdėsi su slyvų sultim balkone ir dainuosi dainas apie tai, kad “one day is jus’t one day” ir panašiai.

gali sutrikt miego ritmas. ir tada pradėsi vakarais gulėdamas lovoje klausytis radijo. ne marijos radijo, palikim šitą pomirtiniam gyvenimui bet lietuvos radijo pokalbiai apie pokalbius bus pats tas.

tau greičiausiai vis dar atrodys, kad visi žmonės kurie ten paskambina nusišneka ir yra verti būti priskiriami prie nusišnekančių žmonių rasės. nebūkim rasistai. bet dabar vietoj to, kad išjungtum tą durną radiją jauti vidinį poreikį ten paskambint ir paaškint, kad anksčiau, kai ginsbergas trumpom kelnėm po kiemą bėgiojo ir aš dar gimęs nebuvau, nes mano gimimą pasaulis labai kruopščiai planavo ir po ilgų diskusijų buvo nuspręsta, kad man geriausia gimti 91 metais.

kai pasaliui manęs labiausiai reikės.

ir tada aš pamiršau ką norėjau pasakyt. norėjau pasakyt, kad mano grupiokas, velnias, gaidys. ir ne šiaip gaidys, bet asilas. nes velnias, kokią jis velnias teisę turi versti mane blogai jaustis.

nes jis man parašė ilgą laišką apie mano grupinio darbo įgūdžius. ir kad ir kaip interpretuoju neišeina ten įžvelgt komplimentų potekstėj. kur gi tai matyta?

ačiū dievui, kad man jau keturiasdešimt metų ir kaip ir kiekvienas savo amžiaus žmogus turiu žmogaus-šlangos sugebėjimus apsimesti šlanga ir praklausyti viską ką reikia praklausyti.

nes kaip aš visada sakau, jeigu kas nors ką nors pasako, tai dar ne reiškia, kad kas nors kitas to kažko turi klausytis

Rodyk draugams

Komentarai (7) »

Suprask, ne jogurto pakelių!

Pirmą kartą kėliausi taip anksti vien tam kad nueičiau į kažkokią įstaigą. Kartu su saule ir su Maximos pardavėjomis mažomis grupelėmis marširuojančiomis visomis vilniaus rajonų gatvėmis.  Kartu su savo visus laiko išbandymus išlaikiusiomis tarybinėmis šukuosenomis ir plačiomis kelnėmis. Ak, kad taip kiekvieną dieną turėčiau progą prie jų prisiderinti. Jei ne įsitrinti į jų gretas, tai bent tyliai vilktis joms iš paskos, kol pastarosios laidydamos savo gyvenimo išmintį, kurios man niekas nesiteikė perteikti, aptars tai kurios sūnus vertas pagarbos, o kurios - tik nesavarankiškas veltėdis.

Ir todėl aš dabar sėdžiu priešais Thomas Philipps pastatą su kuprine pilna jogurto. Suprask, ne jogurto pakelių, o gryno, nesupakuoto jogurto, kuris gal kažkada (ryte, kai supratau, kad nebespėsiu pavalgyti, kaip ir tai, kad šaldytuve nieko be jogurto nėra) buvo indelyje, bet nebėra.

Mano sąsiuviniai, mano pieštukinė iš pirmo kurso laikų,  mano naujo buto raktai, mano akinių dėklas, dabar viskas yra braškių skonio. Kiek galėjau daiktus nulaižiau, kiek galėjau nušluosčiau su savo paskutine, nosiai kaip kranui bėgančiai skirta nosine, bet galėjau tikrai ne tiek daug, kad vėliau jų nebūtų gėda parodyti pasauliui.

O dabar man jau reikia eiti į įstaigą į kurią aš čia taip anksti išsiruošiau, ryškiai, kaip visada, neatsižvelgamas į tai kaip greitai kartais važiuoja autobusai. Nes dar vienas neapdainuotas ryto stebuklas - gatvių šlavėjas  pagalvos, kad aš kažkoks benamis valkata ir neabejotinai pabandys mane iššluot su savo tvirta aukštojo mokslo neragavusia šluota.

Rodyk draugams

Komentarai (6) »